Tarp visų kitų netikrų liudytojų, Septintosios dienos adventistai turi daugiausia galimybių tapti tikrais Jėzaus Kristaus mokiniais, o ir dabar tarp jų yra gana daug nuoširdžių Kristaus sekėjų...
Tai protestantiškos kilmės sekta, atskilusi nuo Amerikos baptistų. Jos įkūrėjas – Viljamas Mileris (1782–1849). Šiai sektai būdingas greitos pasaulio pabaigos ir tai liudijančių ženklų laukimas. Mėginimas numatyti pasaulio pabaigą prieštarauja Biblijai: Tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino, nė dangaus angelai, o vien tik mano Tėvas (Mt 24, 36). Ir būtent taip – priešingai Biblijai – pasielgė šios sektos – judėjimo įkūrėjas V. Mileris, 1844 metus paskelbęs antrojo Kristaus atėjimo metais. Neišsipildžius šiai pranašystei, baptistai jį pašalino iš savo narių. Tada jis įkūrė savarankišką grupę.
Adventistai save ir savo judėjimą laiko elitine laisvąja bažnyčia... Bet netapę Bažnyčia, nors turėjo tam palankias sąlygas, ir demonstruodami savo išskirtinumą, tapo agresyvia, užsisklendusia religine sekta – bendruomene, kokia ji ir yra dabar, ir ne tik Lietuvoje. Jiems būdinga religinė izoliacija, fanatiškas šabo šventimas, kurio metu jie valgo, bet lėkščių neplauna, nes mat tai jau darbas...
Fanatiškas raidės laikymasis būdingas ir socialinėje sferoje – jei jie dirba kolektyve ir darbo diena išpuola šeštadienį, tai iš to jie išpūs tokį burbulą, kad tik visas pasaulis žinotų, kaip jie laikosi taisyklės, jog šeštadienį dirbti negalima! Ir jei reiktų ginti savo principą, tai geriau jie susibars su visais, nei dirbs šeštadienį...
Tokį patį fanatizmą jie demonstruoja ignoruodami šeimos šventes: Velykas, Kalėdas, Motinos ir Tėvo dienas. Tuo jie labai primena Jehovos liudytojus. Panašiai ir Vitneso Li sektos nariai atsiriboja nuo tokių švenčių, tuo pademonstruodami savo nepakantumą sielos džiaugsmams.
Priminsiu, kad žmogus nėra vien dvasia ir kūnas, – sielai taip pat reikia dėmesio, nes kitaip galima tapti dvasiniais monstrais. O mūsų Dievas nėra monstras, Jis ne prieš sielos džiaugsmus, nes Jis nori, kad Jo vaikai dar gyvendami šioje Žemėje pasidžiaugtų Jo teikiamomis gėrybėmis. Senojo Testamento tiesomis velnias yra prislėgęs (užblokavęs) ne vieną krikščionį ar bendruomenę, taip paversdamas juos raidės įkaitais ir pavogdamas išsigelbėjimo ir išteisinimo džiaugsmą per malonę.
Priminsiu, kad žmogus nėra vien dvasia ir kūnas, – sielai taip pat reikia dėmesio, nes kitaip galima tapti dvasiniais monstrais. O mūsų Dievas nėra monstras, Jis ne prieš sielos džiaugsmus, nes Jis nori, kad Jo vaikai dar gyvendami šioje Žemėje pasidžiaugtų Jo teikiamomis gėrybėmis. Senojo Testamento tiesomis velnias yra prislėgęs (užblokavęs) ne vieną krikščionį ar bendruomenę, taip paversdamas juos raidės įkaitais ir pavogdamas išsigelbėjimo ir išteisinimo džiaugsmą per malonę.
Sielų laimėjimą adventistai pakeičia savęs tobulinimu, o atsisakydami mėsos (kiaulienos) bei kitų patiekalų, jie vadina tai Dievo garbinimu ,,tiesa ir dvasia“, nors tai veikiau primena garbinimą dieta... Aišku, kam tada reikalingas žmogaus sielos gelbėjimas, jei netiki ir ignoruoji pragarą?!
Adventistų liudijimai remiasi ne Kristaus atlikta auka, bet daugiau archeologinėm, mitybos žiniom ar vegetarizmu, tuo pavojingai priartindami juos prie Rytų misticizmo: ,,Dvasia aiškiai sako, kad paskutiniaisiais laikais kai kurie atsitrauks nuo tikėjimo, pasidavę klaidinančioms dvasioms ir demonų mokymams, <...>; draudžiantiems tuoktis, liepiantiems susilaikyti nuo maisto, kurį sukūrė Dievas...“ (1 Tim 4–1, 3).
Ne žinojimu ar žiniomis apie Dievą išgelbstimas žmogus, bet bendravimu su Juo ir asmeniniu Dievo pažinimu, taip kaip vaikas pažįsta savo žemiškąjį tėvą. Tokiu ,,mokymu“, t. y. drausdami valgyti kiaulieną (kiaulienos ignoravimo teologija), adventistai sukiršina ištisas bendruomenes ir šeimas.
Paklausus, ką, jų manymu, Afrikoje, veikia žymus evangelistas Rainhardas Bonkė, jei ten ištisos gentys maistui vien kiaules augina, jie pasijunta labai nejaukiai, nes neturi ką atsakyti...
Adventistams kiauliena baisesnė už amžinąsias kančias ir pragarą, kurio jie nepripažįsta. Dabartinis prabudimas Afrikos žemyne vyksta gentyse, kur daugelio žmonių pragyvenimo šaltinis tėra vien kiaulių auginimas. Milijonai afrikiečių ateina į Dievo karalystę pamokslaujant R. Bonkei ir kitiems Dievo generolams, ir niekas jų neklausia ką jie valgo – kiaulieną ar jautieną... Ką turi, tą ir valgo. Ir, ačiū Dievui, už tai! Šventasis Raštas įspėja: ,,Žiūrėkite, kad kas jūsų nepavergtų filosofija ir tuščia apgaule, kuri remiasi žmonių tradicijomis ir pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi“ (Kol 2, 8).
Ne žinojimu ar žiniomis apie Dievą išgelbstimas žmogus, bet bendravimu su Juo ir asmeniniu Dievo pažinimu, taip kaip vaikas pažįsta savo žemiškąjį tėvą. Tokiu ,,mokymu“, t. y. drausdami valgyti kiaulieną (kiaulienos ignoravimo teologija), adventistai sukiršina ištisas bendruomenes ir šeimas.
Paklausus, ką, jų manymu, Afrikoje, veikia žymus evangelistas Rainhardas Bonkė, jei ten ištisos gentys maistui vien kiaules augina, jie pasijunta labai nejaukiai, nes neturi ką atsakyti...
Adventistams kiauliena baisesnė už amžinąsias kančias ir pragarą, kurio jie nepripažįsta. Dabartinis prabudimas Afrikos žemyne vyksta gentyse, kur daugelio žmonių pragyvenimo šaltinis tėra vien kiaulių auginimas. Milijonai afrikiečių ateina į Dievo karalystę pamokslaujant R. Bonkei ir kitiems Dievo generolams, ir niekas jų neklausia ką jie valgo – kiaulieną ar jautieną... Ką turi, tą ir valgo. Ir, ačiū Dievui, už tai! Šventasis Raštas įspėja: ,,Žiūrėkite, kad kas jūsų nepavergtų filosofija ir tuščia apgaule, kuri remiasi žmonių tradicijomis ir pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi“ (Kol 2, 8).
O juk ,,Dievo karalystė nėra valgymas ir gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje“ (Rom 14, 17).
Ir, galų gale, kas svarbiau – ar kiauliena, ar žmonių sielos? Ar kad žmogus išsigelbėtų į amžinybę, nors ir valgydamas kiaulieną, ar eitų į pragarą nevalgydamas kiaulienos? Atsakykit! Paulius rašo: ,,Jų kalba, tarsi gangrena, vis plis...“ (2 Tim 2, 17).
Pateiksiu dar vieną Rašto vietą, kurią adventistai sąmoningai iškraipo. Gal kam žodis rojus tapo per daug nuvalkiotas, bet kalbėdamas apie Dangų ir jo buveines, Jėzus ir turėjo omeny rojų: ,,Ir jis (nusikaltėlis ant kryžiaus) tarė Jėzui: Viešpatie, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę“. 
Ir, galų gale, kas svarbiau – ar kiauliena, ar žmonių sielos? Ar kad žmogus išsigelbėtų į amžinybę, nors ir valgydamas kiaulieną, ar eitų į pragarą nevalgydamas kiaulienos? Atsakykit! Paulius rašo: ,,Jų kalba, tarsi gangrena, vis plis...“ (2 Tim 2, 17).
O kadangi adventistai netiki pragaru, tai jiems visokie tauškalai apie maistą yra žymiai artimesni, nei Kristaus mokslas (Apd 13, 12) . Todėl jie atmeta pragarą, kaip dabar egzistuojantį. Pagal juos siela miršta kartu su kūnu...
***
Šventojo Rašto vietą iš Luko Evangelijos 16 skyriaus apie turtuolį ir Lozorių jie vadina palyginimu, nors žodžio ,,palyginimas“ tame skyriuje nėra. Ir jei tai būtų palyginimas, tai ką ten veikia realus asmuo Abraomas? Ir Lozorius buvo pažįstamas ne vienam to meto Romos gyventojui! O be to, elgetos ir vardas konkretus – Lozorius. Ir realus Abraomas kalba turtuoliui, kuris taip pat buvo realus asmuo, apie tai, kad jis dar gyvendamas šioje žemėje atsiėmė savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes!
Šioje istorijoje aprašomas Dangus ir pragaras: ,,Ir štai elgeta Lozorius mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas. Kentėdamas pragare, jis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių“ (Lk 16-22, 23).
,,Kentėdamas pragare“ – ar tai ne įrodymas, kad pragaras egzistuoja, ir tai ne kurortas?! Taigi turtuolis prašo suvilgyti jam liežuvį vandeniu, nes baisiai kenčia troškulį... Bet atsakymas, deja, neigiamas: ,,...mus (žmones danguje) nuo jūsų (žmonių pragare) skiria milžiniška praraja, ir niekas iš čia panorėjęs negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus“ (Lk 16, 26).
Štai taip. Kelio iš pragaro nėra, tad verta Dievą gerbti ir Jo bijoti, o ne žaisti nuodėme lyg žaislu. Ir juo labiau interpretuoti Bibliją vien protu, nes kaip rašė Martynas Liuteris: ,,pirma velnio paleistuvė – protas“. Lai Dievas mums per Šventąją Dvasią paaiškina Rašto vietas.
***
Bet kadangi adventistai, kaip ir Jehovos liudytojai, nepripažįsta Šventosios Dvasios kaip dieviško trečiojo Trejybės Asmens, – jiems Šventoji Dvasia tai viso labo tik Dievo jėga, energija, – todėl ir daugelis jų interpretuojamų Rašto vietų sukelia tikrų krikščionių pagrįstą ir nuoširdų pasibaisėjimą bei užuojautą šioms, ne savo noru, paklydusioms avelėms.
Bet dažnai šios avelės užsiaugina nagus bei iltis ir tampa panašios labiau į vilkus, nei į aveles. Taip jie, įkyriai brukdami savo tiesas, stengiasi perverbuoti normaliai tikinčius į savo sektas.
Adventistai organiškai nepakenčia kalbų dovanos, kuri yra kaip pradinis išorinis ženklas, kad žmogus krikštytas Šventąja Dvasia. Manau, kad tokiu būdu tarp jų pasireiškia antikristo dvasia. Juk ji ir prieštarauja viskam, kad ateina iš Kristaus: ,,Jis (antikristas) jau dabar yra pasaulyje (1 Jn 4, 3). Šios, antikristo, dvasios metodai yra šie – Jėzaus Kristaus kraują pakeičia kitais būdais nuodėmei atpirkti, priešinasi Kristui ir viskam, kas susiję su Juo; piktžodžiauja prieš Šventosios Dvasios dovanas, stengiasi įvilioti žmones į paklydimą.
Kadangi adventistai taip dažnai išsako abejones, kad prašant Šventosios Dvasios dovanų iš Dievo, gali gauti iš velnio, tai pacituosiu ištrauką iš Luko Evangelijos, kurioje konkrečiai atsakoma į bet kokias melagingas insinuacijas: ,,Jei tad jūs (mes, žemiški tėvai), būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus duos Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo“ (Lk 11, 13).
***
Dar vienas pastebėjimas. Adventistams labai trūksta pasitikėjimo Dievu kaip Tėvu. Kažkada pas mūsų, Lietuvos, adventistus buvo atvažiavę misionieriai iš Švedijos, ir pasakė, kad kalbų dovana ne iš Dievo. Taip velnias adventistų protuose pastatė tvirtovę, kurią nugriauti galima tik meile. O kadangi Dievas ir yra Meilė (bet meilė tai ir Tiesa bei teisingumas), tad tikėkime, kad anksčiau ar vėliau melo tvirtovė Septintosios dienos adventistų protuose bus nugriauta.
Dažną kartą pasisiūlius už juos pasimelsti, kad jie gautų kalbų dovaną, jie užbėga už akių, reikalaudami kalbų aiškinimo dovanos, aprašytos 1 Korintiečiams 12, 10. Kitaip sakant, jei padovanosi jiems gražiai supakuotą dovaną, tai jie gali pareikalauti, dar nepažiūrėję vidun, kad pasakytum, kokia tai dovana... Arba dar ,,mandagiau“ jos atsisakyti, paaiškinę, kad kažkada atvažiavę iš užjūrio misionieriai jiems pasakę neimti šios dovanos, nes ji bloga... Štai taip, brangieji!
Tai labai panašu į tokį absurdą – kalbėtis su svetimšaliu nesuprantant jo kalbos ir pašnekovui dar nepasakius nė žodžio, nekalbant jau apie sakinį, reikalauti vertimo...
Argi tai ne dvasinis aklumas ir bukas užsispyrimas komentuoti tai, ko nematei, nepabandei ir net rankose nelaikei, todėl neturi teisės nei kritikuoti, nei juo labiau – niekinti!
Tas žmogus yra geresnėje pozicijoje, kuris tą dovaną paėmė ir ištyrė, o tada jis gali arba ją pasilikti sau, arba jos atsisakyti. Ir argi išmintinga atsisakyti Dievo dovanos? Atmesdamas dovaną, tu atmeti ir jos Davėją: ,,Kas kalba kalbomis, ne žmonėms kalba, bet Dievui; <...> jis dvasioje kalba paslaptis“ (1 Kor 14, 2).
Kai kas sako, kad mokiniai kalbėjo užsienio kalbom. Kuo čia dėta užsienio kalba? Ar ruošiesi romanų Dievui prikalbėti anglų, vokiečių ar lietuvių kalba? Ar Jam to reikia?! Tėvui? Ne! ,,...Nes mes nežinome, ko turėtume melsti, bet pati Dvasia užtaria mus neišsakomom dejonėm“ (Rom 8, 26) .
O kadangi adventistai neturi to, ką turi kiti, tai pavydi ir pradeda niekinti tai, ko atsisakė, nors paslapčia gal ir norėtų turėti. Bet kažkam primelavus, na... ir dėl savo pačių aklumo ar užsispyrimo, negali peržengti per savo paties puikybę ir priimti tai, ką nori duoti gailestingas Dievas. Taip jie apvagia ne tik save, bet ir kitus, kalbėdami tai, ko nesuvokia, ir šmeiždami kitus, tai turinčius: ,,Meluojantis liežuvis nekenčia tų, kurie nuo jo nukenčia...“ (Pat 26, 28).
***
Adventistai, siekdami laisvos Bažnyčios statuso, buvo beišeiną iš sektos rėmų. Bet jų atsiribojimas nuo kitų, progresyvių protestantiškų bažnyčių, ir ypač jų nepamatuotas ir nepateisinamas savęs aukštinimas, nustūmė juos dar giliau į sektantizmą. Tai, beje, pastebima Lietuvos, ir ne tik, adventistų veikloje ir polinkyje laikyti save elitu, turinčiu teisingo mokymo ir gyvenimo supratimo monopoliją.
Manau, kad žengti šiuos žingsnius link dvasinio elitarizmo juos pastūmėjo ir vieno jų ,,mokslo“ apologeto, Rodžerio Monro, parašyta knyga ,,Kelionė į antgamtinį pasaulį“ (2005 metais ji buvo išleista ir lietuvių kalba). Joje radau sukrečiančių ir patvirtinančių adventistų puikybę bei dvasinį aklumą, aprašymų bei faktų.
72 ir 73 puslapiuose galime perskaityti R. Monro pokalbį su šėtono dvasininku – spiritistu. Cituoju: ,,dvasininkas (šėtono) vėl išdidžiai pareiškė, kad net ir šiais mokslo ir švietimo laikais vadovui (šėtonui) pavyko priversti patikėti visą pasaulį nemirtingos sielos mitu. Ir tada atsitiko kai kas nepaprasto, tai, kas padėjo man priimti Kristų ir galiausiai tapti Septintosios dienos adventistų bažnyčios nariu (ir taip visam gyvenimui būti uždarytam į dvasinį kalėjimą – aut. pastaba)“. Šiuo atveju – padėti priimti Kristų, ką jis ir taip būtų padaręs, tik kartu padarant jį ir melagingų idėjų bei dogmų populiariu skleidėju!
– O kaip adventistai? – kažkas paklausė. – Negalite teigti, kad juos pavyko apgauti kaip visą likusį pasaulį (dėl sielos nemirtingumo – aut. pastaba). Kodėl jie sugebėjo nepasiduoti visoms didžiosioms melagystėms?
– Jūs teisūs, – atsiliepė dvasininkas (velnio tarnas, spiritistas), – adventistų nepavyko supančioti melagingom dogmom (sielos nemirtingumu, pragaro egzistavimu). Lyginant su viso pasaulio (tikinčiųjų Kristumi) populiacija, jų yra tiek mažai, kad net pamiršau juos paminėti (tokie svarbūs dvasiniame pasaulyje, kad net pamiršo juos paminėti?!).
– Antra priežastis, dėl kurios jie (adventistai) nepasidavė apgaulei, yra ta, kad jie nėra eiliniai žmonės. Leiskite paaiškinti. Tai, ką ketinu pasakyti, gali nuvilti kai kuriuos iš jūsų, bet tai yra tiesa (atkreipkit dėmesį į tai, kad kalba velnio tarnas, spiritistas – aut. pastaba), nesvarbu, ar jums tai patinka, ar ne. Tai, kad adventistai švenčia biblinę sabatą, neleidžia dvasioms įtraukti jų į melagysčių žabangas. Kūrėjas suteikia jiems (dvasiškai akliems – aut. past.) ypatingą globą ir didelį dvasinį įžvalgumą. Taigi šia prasme jie yra neeiliniai žmonės“ – tvirtino spiritistas... Citatos pabaiga.
Jau vien toks adventistų įvertinimas, yra pragaro jėgų veikimo būdas – skaldyk ir valdyk! Ir nuo kada pragaro neigimas yra tiesa?
Šabo šventimas, tai 4–as Dievo įsakymas. O ar ne svarbesnis yra 1–as Dievo įsakymas: ,,Neturėk kitų dievų šalia manęs“ (Įst 5, 7). Tai Mozei duotas įsakymas Senajame Testamente. O štai Jėzaus žodžiai, kuriais Jis apibrėžė pirmą įsakymą: ,,tad mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis’, – tai pirmasis įsakymas.
Antrasis panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį‘. Nėra kito įsakymo, didesnio už šiuodu“ (Mk 12, 30–31).
Ar šis įsakymas ne svarbesnis, ar jis ne visa apimantis? Juk ir parašyta, ir paties Jėzaus pasakyta, kad nėra kito įsakymo, didesnio už šiuodu...
Ar 1–ą įsakymą pildydamas ir laikydamas jį svarbesniu (pagal paties Jėzaus žodžius), aš leidžiu piktosioms dvasioms įtraukti mane į melo žabangas? Ir ne tik mane, bet tūkstančius ir milijonus tikinčiųjų? Pagaliau, ar velnio tarnas gali sakyti tiesą? Nebent tą ,,tiesą“ panaudodamas kaip manipuliaciją, – šiuo atveju matydamas, kad netenka eilinės aukos, tai bent nukreipti ją į sektą, – dvasiškai užmigusių gretas, tegul ir kalbančių apie Jėzų, bet pametusių ryšį ne tik su aplinka, bet dažnai ir su tuo Asmeniu, kuris už juos mirė ant kryžiaus.
Todėl norėčiau daugeliui patarti – neverta net diskutuoti su velnio tarnais, šiuo atveju tai buvo tas dvasininkas–spiritistas, su kuriuo kalbėjosi R. Monro, nes velnias ,,...nuo pat pradžios buvo žmogžudys ir nesilaikė tiesos, nes jame nėra tiesos. Kalbėdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis (šėtonas ir jo tarnai) melagis ir melo tėvas“ (Jn 8, 44).
Norėčiau dar grįžti prie cituojamo dvasininko – spiritisto ir būsimojo adventisto (R. Monro) dialogo apie šėtono ypatingą dėmesį adventistams, ir jo melą apie mirtingą sielą: valdovui (šėtonui) pavyko priversti patikėti visą pasaulį nemirtingos sielos mitu...
Tai reto ,,grožio“ manipuliacija, kurios tikslas subtiliai įtikinti skaitytojus, kad siela miršta, o kas mano, kad siela nemiršta, tas tiki ,,mitu“...
Iš tiesų – iš kokio šaltinio gersi, tokiu ir pasisotinsi; ko daugiausiai klausai, taip ir kalbi; į kokį atvaizdą žiūri, į tokį panašiu ir pats tampi. Šioje ištraukoje aiškiai matome piktosios dvasios veikimą – melas perduodant (manipuliuojant) sau naudingą informaciją ir puikybė, žavintis savimi ir savo valdovo (šėtono) išmintimi: ,,Išdidumas eina sunaikinimo priekyje, puikybė – prieš žlugimą“ (Pat 16, 18).
***
Apgaulė, melas, veidmainystė ir manipuliacija, tai vienos pavojingiausių šių laikų krikščionių priešo – religijos dvasios charakterio bruožų. Apie religijos dvasią ir jos veiklos pobūdį jau rašiau ankstesniuose puslapiuose. Jų, šių piktųjų dvasių, stipriausias ginklas yra ,,teologinė“ sofistika, – tai lyg žvejojant vietoj raudono spalvos slieko uždėti rausvą siūlą – žvejai supras, ką aš noriu pasakyti. Siūlo paskirtis – šiuo atveju, – pergudrauti žuvį. Sofistų tikslas – klaidingais samprotavimais įrodyti netikrus dalykus
,,Sofistika“ (gr. k.) – gudravimo menas. Būtent tai ir yra religijos demonų pagrindinis ginklas, todėl tikintiesiems taip svarbu žinoti Šventąjį Raštą, nes religijos dvasios yra pagrindinės sektų lyderių ,,mokslų“ įkvėpėjos: ,,Nes ateis laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet pasidavę savo įgeidžiams, pasikvies sau mokytojus, kad jie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos ir atvers pasakoms“ (2 Tim 4, 3–4).
***
Pagrindinis ginklas, padėsiantis atsilaikyti karo už tiesą lauke, yra nuodugnus Rašto žinojimas, asmeninis ryšys su Viešpačiu Jėzumi Kristumi bei vidinis (asmeninis) Šventosios Dvasios liudijimas. Tie, kurie paskutiniosiomis dienomis neturės Šventosios Dvasios liudijimo, paprasčiausiai neišstovės. O dvasinis supratimas arba šviesa mūsų viduje pareina tik nuo intymių santykių su Trečiuoju Trejybės Asmeniu – Šventąja Dvasia, tikinčiųjų Guodėju, Advokatu, Mokytoju ir Draugu. Bendraudami kasdien su Viešpačiu, nepakliusime į velnio pinkles, nes Jis nukreips mūsų žingsnius saugiais keliais, jei tik mes pasiliksime Jame. Juk Jėzus ne tam atėjo iš Dangaus, kad paaiškintų sveikos mitybos pagrindus (negi toks turėtų būti Jo misijos Žemėje svarbiausias tikslas?) – ką valgyti, o ko ne?! Nors elementarių žinių apie mitybą kartais taip pat reikia...
Jėzus atėjo parodyti kaip atrasti kelią pas Dievą Tėvą, kad amžinai gyventume Danguje, o ne amžinose kančiose pragare! Ir Jam šlovė ir garbė per amžių amžius!
***
Jėzus jam atsakė: ,,Iš tiesų, sakau tau: šiandien su Manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 42–43).
Šioje Rašto vietoje Jėzus pasakė, kad ,,šiandien su manimi būsi rojuje“. Šiandien rojuje ir reiškia, kad rojus egzistuoja jau šiandien, o ne rytoj (ir pragaras veikia visu pajėgumu šiandien).
Norėdami suklaidinti žmones, Septintos dienos adventistai šią Rašto vietą perfrazavo štai taip: ,,Iš tiesų sakau tau šiandien: su Manimi būsi rojuje“.
Norėdami suklaidinti žmones, Septintos dienos adventistai šią Rašto vietą perfrazavo štai taip: ,,Iš tiesų sakau tau šiandien: su Manimi būsi rojuje“.
Taigi pagal juos išeina, kad ne šiandien būsi, o gal kada nors, ir neaišku kada, ko gero tada, kada nurodys adventistų pranašai, tokie kaip Elena Wait ir kiti, nuolatos nurodantys paskutinę pasaulio dieną, bet taip ir nepataikantys į dešimtuką (tikslą), nes pabaigos kaip nėra, taip ir nėra. O kada bus pabaiga, žino tik dangiškasis Tėvas – ji ateis tada, kai niekas nelauks.
Štai ką Raštas sako apie Evangelijos iškraipytojus: ,,...jei kas jums skelbia kitokią evangeliją, negu esate priėmę, – tebūnie prakeiktas!“ (Gal 1, 9). Net ir dėl vieno savanaudiškai pakeisto taško, nekalbant jau apie raidę...
***
Daktaras Lukas, kuris apart Luko evangelijos yra parašęs dar ir Apaštalų darbus, kartu su Matu ir Morkumi vadinami sinoptiniais evangelistais. Kitaip sakant, jie visi aprašo tuos pačius įvykius – Jėzaus gyvenimo ir veiklos Žemėje faktus, nors patys gyveno skirtingu laikotarpiu. Jų žodžių autentiškumu neabejoja nė vienas Dievo žmogus. O ir apaštalas Petras rašo, jog mylimas brolis apaštalas Paulius kalba, kad raštuose esama sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos neišmokyti ir svyruojantys iškraipo, aiškindami savo pačių pražūčiai (2 Pet 3, 16).
Noriu jūsų paklausti, dėl ko tada Jėzus kentėjo tokias kančias ir patyčias 30–40 laipsnių Celcijaus Izraelio saulės kaitroje perdurtomis rankomis ir kojomis, visas apsipylęs kraujais? Dėl sveikos mitybos normų įteisinimo ateities kartoms? Ar savo pažiūrų apgynimo prieš oponentus – įvairių amžių filosofus ir apsišaukėlius? Tai galima buvo padaryti ir kitais metodais...
Kodėl aš tai akcentuoju? Todėl, kad per Jėzaus Kristaus ant kryžiaus atliktą auką mes esame išgelbėti nuo pragaro vartų ir mirties! Ir tikėjimu į Jo atliktą auką gauname dovanai amžinąjį gyvenimą jau čia, Žemėje...
O Septintosios dienos adventistai yra tik jus klaidinantys žmonės, norintys iškreipti Kristaus Evangeliją (Gal 1, 7).
***
Laisvas ir be Dievo baimės Biblijos interpretavimas bei pragro atmetimas, daro adventistus nepavojingais velniui. Ir gudriai kalbėdamas apie spiritizmą (apie kurį žino net jehovistai ir pagonys), šėtonas įterpia melą apie adventistų išskirtinumą ir reikšmingumą, nes tai jam naudinga – jei kas mirs be Jėzaus, tarps dar viena pragaro auka. Todėl ir adventistų pasakas: kad nėra jokio pragaro, sielos yra mirtingos, o mirusieji prisikels ir eis tiesiai į Dangų – jis mielai skatina bei toleruoja.
Laisvas ir be Dievo baimės Biblijos interpretavimas bei pragro atmetimas, daro adventistus nepavojingais velniui. Ir gudriai kalbėdamas apie spiritizmą (apie kurį žino net jehovistai ir pagonys), šėtonas įterpia melą apie adventistų išskirtinumą ir reikšmingumą, nes tai jam naudinga – jei kas mirs be Jėzaus, tarps dar viena pragaro auka. Todėl ir adventistų pasakas: kad nėra jokio pragaro, sielos yra mirtingos, o mirusieji prisikels ir eis tiesiai į Dangų – jis mielai skatina bei toleruoja.
Tad turėtume gerai įsidėmėti, – jei velnio tarnas sako, kad žmonės, neigiantys pragarą yra išskirtiniai, mintis aiški – Septintos dienos adventistai jam ne tik, kad nepavojingi, bet dar daugiau, – jie ir jų teorijos velniui yra naudingos. Todėl dar kartą norėčiau priminti, kad su piktųjų dvasių vedamais žmonėmis neverta kalbėti, jie jokiu būdu nekalbės tiesos, nes jų bosas – velnias ir melo tėvas.
***
Perskaitę aukščiau aprašytas adventistų doktrinas ir pamatę aiškius nukrypimus nuo tiesos apie (Trejybę, malonę) pragarą, daugelis iš naujo atgimusių krikščionių supras, kad jų (adventistų) ,,mokslas“ neleidžia juos priskirti prie evangelinių bažnyčių. Jų pačių pabrėžiamas ir tariamas išskirtinumas tarp kitų protestantiškų bažnyčių taip pat kelia nerimą. Nors... Tarp adventistų taip pat yra iš naujo (aukšto) atgimusiųjų, bet toks savęs aukštinimas ir netikras krikščionybės pateikimas apie išsigelbėjimą darbais (nors išsigelbėjimas įmanomas tik malone per tikėjimą), neleidžia jų bažnyčių laikyti krikščioniško bendravimo vieta.
Galutines išvadas, manau, kiekvienas pats sudėlios. Ir vis dėl to aš tikiu, kad tarp visų kitų netikrų liudytojų, Septintos dienos adventistai turi daugiausia galimybių tapti tikrais Jėzaus Kristaus mokiniais, o ir dabar tarp jų yra gana daug nuoširdžių Jėzaus sekėjų.
***
Galingas Dievo įsikišimas į istoriją – Jėzaus Kristaus atėjimas į šią žemę, atvėrė kelią pas Tėvą, parodė naują bendravimo kokybę, nubrėžė naujas tarpžmogiškų santykių gaires.
...Visiems mums šiame pasaulyje reikia meilės, nė vienas iš mūsų per daug nemylėjo. Yra daug žmonių, kurie nori kad juos mylėtų, bet patys tos meilės nėra pasėję. Todėl nesantaiką, kerštą, simpatijas ir antipatijas palikime nuošaly. Pradėkime sėti meilės, tiesos ir gėrio sėklas, – ir kas žino, gal daugelį paklydusių sielų pavyks išgelbėti amžinybėn: ,,Bet jūs, mylimieji, statydami save ant savo švenčiausiojo tikėjimo, melsdamiesi Šventojoje Dvasioje, išsilaikykite Dievo meilėje, laukdami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingumo amžinajam gyvenimui. Vieniems, kurie abejoja, būkite gailestingi, kitus bijodami gelbėkite, traukdami iš ugnies...“ (Jud 20–23).
Jei vienus ar kitus sektų, kultų narius galima evangelizuoti, o ir jie dažnai išklauso pastabas dėl jų doktrinų ,,neklystamumo“, tai su kitais yra žymiai sunkiau. Tarp tokių kultų, kurie agresyviai bruka savo rašliavą, yra Paskutiniųjų dienų Jėzaus Kristaus šventųjų bažnyčios nariai arba mormonai.
(ištrauka iš knygos ,,Aklieji“)
