Wiljamas Branhamas

       

         Kaip rašo Derekas Princas, Wiljamas Branhamas turėjo dvigubą dvasią:
      ,,Я (Derekas Princas) был с ним на собрании в Фениксе, Аризона. Он был за кафедрой и, вызвав женщину из зала, сказал: ,,Итак, вы здесь не ради себя. Вы здесь из за внука.'' И затем он сказал ей ее имя и ее точный адрес в Нью-Йорке. Они находились за 2000 миль от Нью-Йорка в тот момент.
     К несчастью, после применения его дара дважды либо трижды, внезапно он просто в изнеможении падал и его помощники забирали его и уносили. Он обьяснял это словами Иисуса о том, что ,,сила изошла от Меня.'' Но Иисус не падал в изнеможении. Я (Derekas Princas) не верю в то, что это был Дух Святой. Я верю в то, что это было демоническим действием.
     Позже, я близко подружился с Эрном Бакстером, который был в течение значительного перриода времени библейским учителем на евангелизиционных собраниях Бранхема. Эрн очень любил Бранхема, и его сердце было разбито тем, что произошло. Однажды он собрал небольшую группу нас и сказал: ,,Я хочу рассказать вам о Бранхаме. Я не хочу, чтобы вы говорили кому-либо об этом, я просто хочу, чтобы вы знали."
      Сейчас, после того, как все люди, к которым это относилось, ушли в вечность, я чуствую себя свободным в том, чтобы поделится тем, что он сказал о Бранхeме. Он сказал: ,,Бранхем имел два духа; один был Духом Божьим, другой, - нет. Однажды они были вместе, и Бранхем, указывая на лампочку, висящую под потолком, сказал: ,,Сила, которой я обладаю, может заставить эту лампу двигаться."
     Я верю, что Бранхем оставался во Христе до самого конца, но он был в руках дюдей, которые желали эксплоатировать его. Хотя он не называл себя Илией, но он ПОЗВОЛИЛ своим последователям делать это. Он погиб в автомобильной катастрофе, когда его машиной управлял пьяный водитель. Его последователи набальзамировали его до Пасхального воскресенья, будучи убежденными в том, что он воскреснит. Он не воскрес.
        ***
      Įvertinant tą neabejotiną faktą, kad W. Branhamas buvo Dievo pranašas, nereiškia, kad pranašų nebėra.
      Išdidumas eina prieš sunaikinimą, puikybė - prieš žūtį, (Pat 16, 18). Toks ir buvo jo  (W. B.) likimas - žūtis. Leisti save vadinti Elijumi buvo didžiulė klaida, kainavusi Branhamui gyvybę. Ir dėsninga puikybės pabaiga - tragiška mirtis... 
     Savimeilė atveria kelią įvairioms moralinėms ydoms. Susikoncentravimas ties savuoju ,,aš". O tai savo ruožtu veda prie prie dvasių sumaišymo ir į vis naujus klystkelius bei atidaro kelią į kultus ir pražūtį...  
     Prie tokių grupių galima priskirti ir Vitneso Li pasekėjus, ir Septintosios dienos adventistus. Šiaip tai kultų atskyrimo požymis - vizualus - yra gana paprastas: įėjus į susirinkimo vietą, ant stalų išdėstytos šūsnys sektos įkūrėjo veikalų: brošiūros ir net Biblijos su vien kulto įsteigėjo komentarais (vieno neklystančiojo viena tiesa). 
   
     B. d.

Jehovos liudytojai

    Jehovos liudytojai (angl.  Jehovah's Witnesses, pagal hebrajų Dievo Jahvės vieną iš vardo formų) – religinė organizacija, sukurta 1870 m. JAV, Pensilvanijoje. Jos įkūrėjas yra Čarlzas Raselas (Charles Taze Russell), vadovavęs Pitsburgo (Pensilvanija) Biblijos mokymo grupei „Biblijos tyrinėtojai“, 1917 m. 1931 metais pasivadino „Jehovos liudytojais“ (Jehovah's Witnesses). 
 ***   

     Būdamas 18 metų, Čarlzas Raselas suartėjo su adventistų grupe, laukusia regimo Kristaus sugrįžimo 1874 metais. Lūkesčiams neišsipildžius,  Č. Raselas padarė išvadą, jog metai buvo nustatyti teisingai, bet pats sugrįžimas įvykęs neregimu būdu.

      1879 metais jis įkūrė žurnalą ,,Zion's Watch Tower“ (,,Sargybos bokštas“), o 1881 metais – organizaciją ,,Sargybos bokšto draugija“, kuri kiek vėliau buvo įregistruota kaip verslo firma. Iš leidyklos pamažu išsivystė religinis koncernas. Č. Raselas skelbė, jog 1914 metais vosos šio pasaulio karalystės būsiančios sunaikintos, Abraomas, Izaokas ir kiti prisikelsią ir prasidėsiąs žemiškasis rojus, Kristaus Karalystė. Vėliau datą jis nukėlinėjo į 1915 -uosius metus, 1916 -uosius, galiausiai į 1918 metus.

       Po Č. Raselo mirties jo įpėdiniu tapo Džosefas Franklinas Ruterfordas (Joseph Franklin Rutherford 1869-1942), kuris pasistengė atgaivinti greitos pasaulio pabaigos lūkesčius. Savo rašinyje ,,Milijonai dabar gyvenančių žmonių niekada nemirs“ jis paskelbė 1925 -uosius būsiant Kristaus sugrįžimo bei Abraomo prisikėlimo metais. Viltims vėl neišsipildžius ir judėjimui praradus trečdalį pasekėjų, Abraomo prisikėlimas buvo nukeltas į neapibrėžtą, bet tolimą laiką.

       1929 metais jis pasistatė San Diego mieste vilą, kurioje, jo teigimu, gyvensiąs Abraomas ir kiti, tačiau iki jų atėjimo jis ją valdysiąs pats. 1931 metais Rutherfordas pavadino savo bendriją ,,Jehovos liudytojų“ vardu. Nuo tada pradeda stiprėti jo neapykanta bažnyčioms. Jis ragino jaunuosius bedražygius nekurti šeimų, nes pasaulio pabaiga čia pat ir jie jau galėsią gimdyti vaikus rojuje.

  Jiems priklauso absurdiška bei puikybės pilna dogma, kad Kristus kaip Jehovos karvedys sunaikinsiąs Harmagedono mūšyje visas šio pasaulio karalystes ir su Jehovos liudytojais, vieninteliais išlikusiais gyvais žmonėmis, sukursiąs žemėje rojų. Ir 144 000  jehovistų valdysią danguje kartu su Kristumi...

       Ir dabar iš tų išrinktųjų 144 000, dabar tebegyvenančių žemėje, tik jie gali imti duoną ir vyną (vienas iš sakramentų arba Viešpaties eucharistija). Štai taip... 

      Nors Raštas sako: ,,..išgelbėtos tautos vaikščios jo šviesoje, ir žemės karaliai atsineš į jį savo šlovę ir garbę“ (Apr 21, 24). Išgelbėtos tautos, o ne 144 000 inicijuotų sektantų...

      ***

       Jehovos liudytojai siūlo tai, ką ir kiekviena sekta – totalitarinę realybę, su jos pliusais ir minusais, su jos vertybėmis ir netekimais. ,,Didžiausia vertybė“ – aiškus ir griežtai apibrėžtas priklausymas sektai visose gyvenimo srityse.

   Draudimai

      Visos gyvenimo sritys yra smulkmeniškai reglamentuotos. Kalėdų, Velykų, Sekminių, Motinos dienos šventės atmetamos. Tam tikros sporto šakos, dainavimas uždrausti. Būti partijų, profsąjungų, sąjungų ar draugijų nariu neleidžiama. Jehovos liudytojai raginami laikytis nuošalyje nuo politikos, ir todėk lie nedalyvauja jokiuose rinkimuose. Įvairios visuomeninės tarnybos, nesvarbu ar Raudonasis Kryžius, ar armija, atmetamos kaip šio pasaulio institucijos.

       Kraujo perpilymas laikomas maitinimusi krauju ir yra kategoriškai draudžiamas. Draudžiama taip pat vartoti vaistus ar maistą, esant bent mažiausiam įtarimui, kad jų sudėtyje yra kraujo. Jehovos liudytojai raginami užrašyti testamentu ar dovanoti savo turtą jų bendrijai, pabrėžiant, kad pasaulio pabaiga čia pat, ir kad visos priemonės turinčios būti skirtos skelbti naujieną apie karalystę. Mat tik taip galima išgelbėti žūstantį pasaulį. Po 1975 -ųjų metų nauja Kristaus atėjimo data iki šiol nepaskelbta.

        ***

     Išskirtinis jų bruožas – įkyrumas, kuris, deja, dažnai atneša norimų rezultatų. Kas iš mūsų nors kartą nėra radęs numestų ant žemės, besivoliojančių žurnalų antrašte ,,Sargybos bokštas“ ar “Atsibuskite!“. Tai jų dvasinio ,,mokslo“ leidiniai, kuriuose Biblija yra interpretuojama savaip, dažniausiai iškreipiant Jėzaus Kristaus dieviškumą ir Jo ant Kryžiaus atliktos aukos prasmę ir reikšmę.                                

       Šie iškreipimai yra erezijos arba melas, kuriuos jie vykdo itin uoliai, nes neturi nė lašelio Dievo baimės. Koks išdidumas valdo jų lyderius, jei jie save laiko absoliučiai neklystančiais, leidžiančiais net Šventojo Rašto vietas pakeisti savaip. Juk išdidumas ir buvo pagrindinė Liuciferio kritimo priežastis. Šventasis Raštas, Dievo Žodis įspėja: ,,o lauke (už Dangaus miesto vartų) lieka < … > stabmeldžiai, ir visi, kurie mėgsta melą jį daro (meluoja, platina melagingas žinias)” Apreiškimo (22, 15). 

         Štai pagrindinės neteisingos bei melagingos Biblijos interpretacijos, kurias naudoja Jehovos liudytojai:

      1. Jėzus prisikėlė kaip dvasia, ne kūne;

      2. Jėzaus, kaip Dievo Sūnaus, dieviškumo neigimas;   

      3. Pragaro neigimas (vizijos nebuvimas) ir net jo įvardijimas kaip ,,bendra brolių kapavietė“;

      4. Šventosios Trejybės neigimas;  

      5. Šventosios Dvasios, kaip Asmens, nesupratimas ir neigimas. 
                   ***

       Jehovos liudytojų teiginys, kad Jėzus prisikėlė ne kūne (fiziškai), o dvasia, yra klaidingas. Jis nėra naujas – jį naudoja ir Vitnes Li pasekėjai, pastaruoju metu labai išplitę ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje.

       Luko Evangelijoje užrašyta: ,,Sutrikę ir išsigandę, jie tarėsi matą dvasią“ Luko (24, 37). Turbūt tai ir motyvuoja Jehovos liudytojus skelbti šią, ,,prisikėlimo” dvasia, ereziją. Luko Evangelijos 24 skyriaus 39 eilutėje skaitome šias eilutes, paneigiančias ,,prisikėlimo dvasia“ melą: ,,Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. <…> Palieskite Mane ir įsitikinsite: dvasia juk neturi kūno nei kaulų…“ Tai paties Jėzaus žodžiai.

       Jehovistų mokymai suvelia ir kitas Rašto vietas ir įveda į pavojingą misticizmą, superdvasiškumą, kuris matomas kasdieniniame gyvenime: elementarių žmogiškų džiaugsmų atmetimas bei bukas fanatizmas be jokių sielos džiaugsmų – Kalėdų, Naujųjų metų šventimo ir t. t. Kitaip sakant, jie yra Senojo Testamento įstatymo vergai, – ,,įstatymo raidės“ vergijoje. Tai savotiška vergijos forma ir visiškas sielos poreikių ignoravimas – ,,religinis ekstremizmas“, paverčiantis Jehovos liudytojų aplinkinių artimųjų gyvenimus kančia. Religinis fanatizmas, kitaip… 

        Valstybinės institucijos yra nubaudusios ne vieną šios sektos narį už darbo taisyklių nesilaikymą ir visuomeninių normų nepaisymą, kurias jie traktuoja kaip jų religinių įsitikinimų nepaisymą, lyg jie pažeidžia jų tikėjimo laisvę bei išpažinimą. Tuo jie labai primena adventistus – tas pats fanatizmas ir protinis Biblijos supratimas. Raidė be dvasios – juodas mirties ženklas ant balto popieriaus lapo (šiandieninėse bažnyčiose Lietuvoje pilna raidės, o gyvybės taip maža)… Dar blogiau, Rašto vietos paimamos iš konteksto lyg akmenys iš skaldos ir panašiai naudojamas – ne laiku ir ne vietoje taip, kaip jiems patogu ir naudinga, ir jie tai daro nuolat ir metodiškai. O teisingą visuomenės sugėdinimą įsivaizduoja kaip įvertinimą iš Viešpaties…

      Žinokime, nota bene, kad Jehovos liudytojai – tai vilkai avies kailyje, tad saugokimės jų. 

        Pasakysiu dar daugiau, įspėdamas būsimas ir esamas aukas, kurios gal jau yra tokiose bendruomenėse – jums vadovai gali šypsotis, būti mandagūs. Bet jie jums nekalbės apie Jėzų, nes Jo nepažįsta. Geriausiu atveju jie paminės žodį Dievas, bet tikrojo Jo vardo jie nežino. Nereikia tokių žmonių įžeidinėti, nes gal būt ryt ar poryt jie taps tavo broliais Kristuje, bet tiesa tokia, – jei tu ne Dievo vaikas, tai kieno tada tu vaikas? 

      *** 

        O žodis ,,Dievas“ tėra tik žodis ir nėra asmeninis vardas. Tai tik bendrinis daiktavardis visai klasei apibūdinti ir reiškia tiesiog ,,dievas“, kaip Adomas – ,,žmogus“. Bet gyvasis Dievas nepriklauso jokiai klasei.

     Vardas – ne vien raidžių rinkinys. Ir svarbu ne vardas, o vardo reikšmė, koks asmuo stovi už to žodžio, kaip jis save atskleidžia!

Vardas – ne vien raidžių rinkinys. Ir svarbu ne vardas, o vardo reikšmė, koks asmuo stovi už to žodžio, kaip jis save atskleidžia!

    Senovės žydų tautos lyderiams Jis buvo ir asmeniškai pažįstamas. Asmuo, kai kuriems apsireiškęs individualiai, personalinis Dievas. Tad Dievas – ne vardas, o daugiau apibūdinimas! 

       Pavyzdžiui, žmogus prašo Dievo, kad padėtų jam materialiai, geriems tikslams, ir Jis padeda. Taip žmogus pažįsta Dievą, kaip padedantį, aprūpinantį Dievą. Arba, žmogui susirgus, Dievas stebuklingai jį išgydo, ir žmogus pažįsta Dievą, kaip gydantį Dievą.

     Toks Jis yra Naujojo Testamento tikintiesiems – asmeniškai pažįstamas Dievas. Kiekvienam atgimusiam iš aukšto krikščioniui Jis yra ir Tėvas, todėl kiekvienas Jo vaikas stengiasi pažinti Tėvą asmeniškai per Sūnų Jėzų Kristų, nes neduota po dangumi kito vardo, kuriuo galime būti išgelbėti, na, ir pažinti Tėvą (Apd 4, 12). 

      Senojo Testamento vardas, kuriuo Dievas apsireiškė Mozei – AŠ ESU, KURIS ESU (Iš 3, 14), yra sudarytas iš tetragramos JHVH, į kurią įrašius trūkstamus balsius, ji tariama taip – Jahvė. Kadangi  šį vardą buvo nevalia tarti, tai hebrajai skaitydami Šventą Raštą, jį  pakeisdavo į Adonajų (hebr. Viešpats), bet jokiu būdu ne Jehova, – tai netaisyklinga šio vardo forma, kurią noriai vartoja Jehovos liudytojų sektos nariai. Jehova, tai netiksli Dievo vardo interpretacija, iškreiptas žydiškų priebalsių JHVH tarimas. 

      Ne paslaptis, kad žmonės, neatgimę iš naujo (Jono 3, 7), nepažįstantys Dievo kaip Tėvo, vadina Jį Absoliutu, Kosmosu ir panašiai. Tai loginis tikėjimas, protinis Dievo supratimas. Toks tikėjimas neatveria kelio į tikrąjį išgelbėjimą. Bet kokį asmenį, tėvą ar motiną, tu pažįsti tik bendraudamas iš širdies į širdį. Tik tokiame bendravime, kuriame atsiskleidžia abi pusės, gimsta tikroji draugystė, pagarba ir meilė. 
       ***

   Ant Jehovos liudytojų leidžiamo žurnaliuko ,,Sargybos bokštas“ esantis užrašas skelbia Jehovos karalystę. O kaip yra iš tikrųjų? Juk turime ne Jehovos, bet Viešpaties Jėzaus Kristaus Karalystę, taip bent byloja Šventasis Raštas: ,,Jėzus prabilo: ,,Man duota visa valdžia Danguje ir žemėje“ Mato (28, 18). Arba kitoje vietoje skaitome: ,,Viskas man yra mano Tėvo atiduota…“ Luko (10, 22). 

       Be to ne Jehova, bet Jėzus Kristus mirė ant Kryžiaus ir trečią dieną prisikėlė pagal Raštus. Ir dabar Jėzus ,,turi valdyti, kol paguldys visus priešus po savo kojomis“ 1 Korintiečiams (15, 25), o po to bus galas ,,kai Jis (Jėzus) perduos karalystę Dievui Tėvui…“ 1 Korintiečiams (15, 24). 

        Ir ne ūkį ir bites kur Pabradėje turi Kristus valdyti, bet Dievo Karalystę… Dabar, šiuo metu, Visatoje yra Kristaus Karalystė, ir tik Jis yra viešpačių Viešpats. Kadangi jehovistai neigia Trejybę, neigia Kristaus dieviškumą, tai jie ir skelbia Jehovos Karalystę, taip iškraipydami Raštą, nors apaštalas Paulius griežtai įvertina taip darančius: ,,Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus jums skelbtų kitokią evangeliją, negu mes jums paskelbėme, – tebūnie prakeiktas!“ Galatams (1, 8). 

       Dar ant vieno jų leidžiamo žurnalo parašyta ,,Atsibuskite!“ Kas turėtų atsibusti ir iš ko? Šie ,,liudytojai“ ignoruoja Dievo Sūnų, Jo dieviškumą: ,,mes žinome, kad Dievo Sūnus atėjo ir suteikė mums supratimo, kad pažintume Tikrąjį. Ir mes esame Tikrajame – Jo Sūnuje Jėzuje Kristuje. Šis yra tikrasis Dievas (Jėzus Kristus) ir amžinasis gyvenimas“ 1 Jono (5, 20). Taip parašyta Biblijoje, kurią skaitome mes ir jie. Kas gi iš mūsų klysta? O gal tendencingai meluoja?..

      Manau, kad jehovistai ir turėtų atsibusti iš letargo miego, kuriame jie per ilgai užsibuvo. Nesuvokdami Trejybės, nepažindami Jėzaus kaip Asmens, jie koncentruojasi į Jehovos vardą, net ne į Tėvą kaip gyvą Asmenį... Ir atmesdami Jėzų kaip Dievą, jie atmeta ir Šventąją Dvasią kaip Asmenį ir kaip Dievą. Šventoji Dvasia, tai trečiasis Trejybės Asmuo. O Jos vaidmuo yra be galo svarbus, nes Ji atėjo į šią žemę kaip ir Jėzus – siųsta Tėvo! 

      Dar daugiau – atėjo su misija vietoje Jėzaus, ar gali būti didesnis Šventosios Dvasios dieviškumo patvirtinimas?! Nes kuo gi daugiau galima būtų šiame pasaulyje pakeisti Jėzų? Tik lygiaverčiu Asmeniu: ,,O Guodėjas – Šventoji Dvasia, kurią mano vardu Tėvas atsiųs, – mokys jus visko ir viską primins, ką jums sakiau“ Jono (14, 26).

      Angelai negali prilygti nė vienam Trejybės Asmeniui, nes yra tik tarnai, Dievo kūriniai. Mokyti ir guosti gali tik Asmuo – protingas, jautrus... Vietoje Jėzaus ir galėjo būti pasiųstas tik to paties lygio Asmuo, o tokia ir yra Šventoji Dvasia, mylintis Draugas ir Viešpats tų, kurie bendrauja su Ja, klauso Jos ir paklūsta Jai.

      Ir Šventoji Dvasia nėra veiklioji Dievo jėga ar energija, kaip bando pavaizduoti Jehovos liudytojai. Ji atėjo į pasaulį paliudyti tiesą ir apkaltinti dėl nuodėmės: ,,Bet kai ateis Ji, Tiesos Dvasia, Ji įves jus į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti“ Jono (16, 13). Šventoji Dvasia ne tik Asmuo, be kurio krikščioniškas gyvenimas neįmanomas! Šventoji Dvasia – Dievas: ,,eikite ir padarykite Mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu...“ Mato (28, 19). Šioje eilutėje išvardinti visi Trejybės Asmenys – Dievas Tėvas, Sūnus Jėzus Kristus, mūsų Viešpats ir Šventoji Dvasia.

      Štai dar kelios vietos, kuriose minima Šventoji Trejybė: Luko (3, 21–22); 2 Korintiečiams (13, 13); 1 Petro (1, 2); Judo (20; 21). 

      Šventosios Dvasios, kaip dieviško Asmens įrodymas neturi kelti jokių abejonių, nes žodžiai Guodėjas ,,įtikins“; ,,jus Ji įves į visą tiesą. <...> Ji kalbės, ką išgirs, ir praneš, kas dar turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“ Jono (16, 8; 13–14). 

       ,,Ji įves“, ,,kalbės, ką išgirs“ ir ,,praneš“ – tik patvirtina, ką sakau, nes kalbėti ir bendrauti gali tik Asmuo.  

       Pats Šventosios Dvasios atėjimas į šią Žemę, prilygsta Kristaus paėmimui (išėjimui): ,,jums geriau, kad Aš išeinu, nes jei neišeičiau, pas jus neateitų Guodėjas. O nukeliavęs Aš Jį jums atsiųsiu...“ Jono (16, 7). 

         Kodėl buvo geriau, kad Jėzus išeitų, o vietoj Jo ateitų Šventoji Dvasia? Mat Jėzus būdamas žemėje buvo apribotas ne tik kūnu, bet ir geografine vieta. Jis ne visur galėjo būti, nes judėjo tiek, kiek leido Jo mirtingas kūnas ir tuometinės transporto priemonės. O Šventoji Dvasia neapribota fiziniu kūnu. Ji – Dvasia, nematoma kaip vėjas, ir juda kur nori ir kaip nori, Ji išlieta visoje mūsų Žemėje. Ir jei kas nori, visada gali turėti bendrystę su šiuo didingu Asmeniu, kuris sudėliojo žvaigždes ir galaktikas, kuris prikėlė Jėzų iš numirusiųjų, pakėlė į Dangų ir pasodino Dievo Tėvo dešinėje.

      Biblijoje aprašomas ir krikštas Šventąja Dvasia: ,,Jis (Jėzus) krikštys jus Šventąja Dvasia...“ Mato (3, 11), prilygsta Jėzaus nukryžiavimo didingumui.

      Senojo Testamento laikais Šventoji Dvasia tik kartais nužengdavo ant atskirų žmonių. O NT laikais Šventoji Dvasia duodama kiekvienam prašančiam Dievo vaikui: ,,Kuris iš jūsų, būdamas tėvas, duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies – duotų gyvatę? <...> Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš Dangaus duos Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo“ Luko (11, 11–13).

      Jėzus atėjo į šią žemę, mirė už žmonių nuodėmes ir prisikėlė. Šventoji Dvasia atėjo vietoje Jėzaus, kad apsigyventų tikinčiųjų Kristumi širdyse – ar tai ne stebuklas? Atmesti Trečiąjį Trejybės Asmenį bei Jo dovanas ir vadinti šį nuostabų Asmenį veikliąja jėga, energija, ar tai ne kvailystė? Argi Dievo dovanos žmogų gali žlugdyti ir naikinti? Argi jos degina užantį? Velnias yra vagis, o Dievas yra gailestingas, mylintis Tėvas, ir atmesdamas Dievo dovanas, tu atmeti ir jų Davėją. 

     Taigi atmesdami Jėzaus dieviškumą, Šventąją Trejybę, nesuprasdami Šventosios Dvasios kaip Asmens, o tuo labiau – Dievo kaip Tėvo, jehovistai atmeta Jos pamokymus apie visą tiesą. Tokiu būdu atmesdami pragaro egzistavimą ar apibūdindami jį kaip bendrą brolių kapinyną, jie padaro neįmanoma normalų krikščionišką bendravimą bei bendradarbiavimą.
       *** 

      Nepripažindami Kristaus dieviškumo, jehovistai negali vadintis krikščionimis, taigi jie nėra mūsų broliai, todėl jokio broliavimosi su jais negali ir būti. Kaip gali skelbti Evangeliją su neigiančiais pragarą ir nebijančiais Dievo? O jų veikla apsiriboja tik sektos narių gausinimu (kitų verbavimu) ir asmeniniu kilimu ,,karjeros“ sektoje laiptais. Gaila ir apmaudu, kad tiek žmonių leidžiasi suvedžiojami netikrų liudytojų, tokių kaip Jehovos liudytojai, kurie ne tik patys eina į pražūtį, bet ir tempia iš paskos daugelį: ,,Liepsnojančioje ugnyje Jis atkeršys tiems, kurie nepažįsta Dievo ir nepaklūsta mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangelijai.

      Jie bus nubausti amžina pražūtimi ir atskirti nuo Viešpaties veido ir nuo Jo galybės šlovės tą dieną, kada Jis ateis...“ 2 Tesalonikiečiams (1: 8, 10).

      Štai kaip apaštalas Paulius apibūdina Evangelijos racionalizatorių galą, o jis tikrai suvokė geriau už bet  kurį iš mūsų apie tai ką parašė, nes dar būdamas kūne buvo paimtas iki trečio dangaus! 

       Jehovistų sektos įkūrėjas Čarlzas Raselas šį melą, kad pragaras neegzistuoja, perėmė nuo tokio paties sektanto, kaip ir jis pats – Septintos dienos adventisto, kuris netikėjo ir neigė pragarą bei amžinąsias kančias jame, tuo pačiu skelbdamas neokrikščionybę be Dievo teismo ir bausmės. 
       *** 

      Dar vienas pavojus, kuris tyko daugelį tikinčiųjų mūsų šalyje yra tas, kad jehovistai agresyviai puola katalikybę bei katalikų bažnyčią. Katalikybė bei protestantizmas yra dvi pagrindinės krikščionybės atšakos. Kaip rašo vienas šių laikų Dievo generolų Rikas Džoineris, būtent tarp katalikų prasidės ir bus nupjautas didžiulis sielų derlius. O aš turiu itin gerą žinią Lietuvai, kurią man atskleidė Viešpats Jėzus Kristus šiomis dienomis. Prabudimas jau yra prasidėjęs. ,,Tikėjimo Žodis“ pažadino snaudalius katalikus, ir jie, ačiū Dievui, nežada užmigti. Kaip savo laiku Viešpats beldėsi į Lietuvos duris per Martyną Mažvydą, taip dabar Jis per katalikus charizmatus beldžiasi į daugelio katalikų širdis, tad neieškokim skirtumų ir nesibarkime dėl doktrinų, bet džiaukimės Kristumi, kad kuo daugiau sielų būtų išgelbėta į Dievo Karalystę.

      Cituoju R. Džoinerio žodžius: ,,Aš neginu katalikų bažnyčios, tačiau faktas, kad ji yra davusi ir tebeduoda šiandien tokių vyrų ir moterų, kurie labiausiai panašūs į Kristų. Tiesa ir tai, kad ji yra davusi ir labiausiai nepanašių į Kristų vyrų ir moterų. Tą patį galima pasakyti ir apie protestantiškąją bažnyčią“. 

        Kad turime vienas kitą gerbti, patvirtina ir istorija, kurią aš radau vieno didžio Dievo vyro, protestantų evangelisto Smito Vigelsvorto, biografijoje. Štai kokius žodžius 1976 metais, toks ,,misteriu sekminės“ vadinamas, brolis Kristuje Dovydas diu Plesis ištarė Romoje kardinolui Bi, kad šis juos perduotų popiežiui Jonui Pauliui antrąjam: ,,Te Biblija tampa prieinama kiekvienam katalikui pasaulyje, ir jo gimtąja kalba. Jeigu katalikai skaitys Bibliją, Šventoji Dvasia atgaivins jiems Raštą, ir tai pakeis jų gyvenimus. O perkeisti katalikai atnaujins Bažnyčią“. 

      Ši žinia parašyta biografinėje knygoje apie įžymųjį XX a. evangelistą Smitą Vigelsvortą. Beje, D. diu Plesis šiuos žodžius išgirdo kaip pranašystę iš to paties Smito Vigelsvorto 1936 metais, kuris savo tarnavimo metu prikėlė iš numirusiųjų 19 žmonių (tai užregistruoti faktai). Taigi, nors ir po 40 metų, bet Dievo žodžiai pasiekė adresatą... 

     ***  

        Tam, kad apsaugoti daugelį mūsų tautos žmonių nuo velnio pinklių, ir apibūdinami kai kurie judėjimai, sektos bei jų veiklos pobūdis.

      Manau, kad gana žinių apie Jehovos liudytojus, tad galim pereiti prie kitos grupės melagingų liudytojų, kurie vadinasi – Mormonai. 
   

             Ištrauka iš knygos ,,Aklieji"      
   
     

 

Mormonai

  ,,Paskutinių dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčia'' – tai antikrikščioniška sekta, kuri savo velniška kilme ir pasakų pavidalo doktrinom yra  viena absurdiškiausių ir pavojingiausių iš šiuo metu veikiančių Lietuvoje. Tai išskirtinis atvejis ne tik pasaulio religijose, bet ir pasaulio kultūroje. Tai lyg piktų pasakų Disneilendas – tik šiuo atveju vietoj Disneilendo turime Mormolendą.

      Ir jei vaizdžiai išsireikšti, tai mormonai su krikščionybe turi tiek bendro, kiek NASA su Lietuvos raganų bendrija. Nebent  abejos susivienytų bendram  projektui skrydžiui į Marsą...

      Tik Amerikoje, iki ašarų laisvoje šalyje, ir įmanomas toks reiškinys – iškreiptos tolerancijos produktas. Būdama tokia progresyvia valstybe, JAV nesidrovėdama vienoje savo valstijų leidžia morališkai, etniškai ir etiškai eksperimentuoti, veikiau statyti kreivos moralės pastatus ant šėtoniškų apreiškimų pamato ir iš jų iškilusios mormonų religijos.

       Pasaulinė reformacijos istorija rodo, kad teisingi dvasiniai, šiuo atveju bibliniai, pamatai, yra valstybės, tautos ir šeimos institucijų garantas išlikimui ir klestėjimui. Ant teisingų moralinių pamatų statomas bet koks ekonominis statinys išstovės siaučiant pačiai stipriausiai audrai...

      Tą ypač gerai žinojo JAV įkūrėjai. Vien tik 1776 metų JAV Nepriklausomybės deklaracija ko verta... Ši šalis tuo ir yra unikali, kad pastatyta ant biblinių Dievo Žodžio pamatų ir principų. Iš čia ir jos klestėjimas – neveltui JAV ilgą laiką buvo pati galingiausia pasaulio valstybė.

***

      Bet še tau, pačiame supervalstybės viduryje susikuria Jutos valstija, kurioje kultūra ir moralė yra bedieviškų, antikrikščioniškų idėjų ir taisyklių kratinys.

      Taigi matome, kaip vienas žmogus, įgaliotas ir suvedžiotas pragaro jėgų, palaikomas visuomenės, gali įtakoti ir pakeisti tūkstančių žmonių likimus, ir štai kokie angelai ir kokias ,,tiesas“ jie perduoda savo išrinktiesiems indams. To žmogaus vardas ir pavardė – Džozefas Smitas. Jam apsireiškė siųstasis iš ,,dangaus“, veikiau pragaro – angelas Moronis. Taip gimė liūdnai pagarsėjusi Mormono knyga ir mormonų judėjimas arba religija.

       Anais laikais mormonų lyderiai garsėjo kaip paleistuviai ir sukčiai. Tai aprašo ir kai kurie rašytojai, mormonų amžininkai, pvz. amerikietis, mormonų judėjimo pradžios liudininkas, Tomas Main – Ridas, ne tik religijų tyrinėtojai. Anais laikais mormonai turėjo tam tikrus tarnų būrius – danitus, kurie vykdydavo slaptus mirties nuosprendžius neklusniesiems. Jau vien tai parodo, kas slypi už Dž. Smitui siųstojo angelo nugaros.

       Pagal mormonų legendą angelas, vardu Moronis, neva pasirodęs jaunam Dž. Smitui 1823 metais rugsėjo 21 dieną ir pasakęs, kad visų, šio kontinento žmonių sąrašai yra užrašyti ant auksinių plytų, kurios paslėptos netoli jo namų.

      Užrašai ant jų, kaip pasakojo pats Dž. Smitas, buvo pakeistais egiptiečių hieroglifais, apie kuriuos niekas nėra niekada girdėjęs nei prieš Dž. Smitą, nei po jo, taip kaip ir tų aukso plytų niekas nėra regėjęs... Taip gimė ,,Mormono knyga“, kurią 1830 metais balandžio šeštąją išleido Dž. Smitas, ir kuri tapo Mormonų bažnyčios vienintele ,,tikrąja evangelija“. Nors Šventas Raštas sako, kad nors angelas iš dangaus jums skelbtų kitokią evangeliją, negu kad skelbė Kristaus apaštalai, tebūnie prakeiktas.

  Aš nebuvau Izraelyje, bet ten pabuvoję žmonės turi galimybę vaikščioti istorinėm, Biblijoje paminėtom, vietom – Galilėjos ežero pakrantėm, pastovėti prie Raudų sienos, kurios akmenys buvo Saliamono šventyklos dalis. Gali pamatyti ir Golgotos kalvą, ant kurios buvo nukryžiuotas Jėzus, Dievo Sūnus. Daugybė vietų iš tiesų patvirtina, kad Biblija yra ne iliuzijų ar legendų, bet Dievo įkvėpta knyga, parašyta žmonių, o ne ateivių iš kosmoso, rankomis.

        Biblija tuo ir skiriasi nuo mormonų knygos, ir nors mormonai tvirtina, kad jų knyga – istorinis liudijimas apie žmonių, kažkada gyvenusių Amerikos žemynuose, rasę, tačiau archeologiniai kasinėjimai ir jų metu rasti radiniai to nepatvirtina, todėl Mormono knygą laikyti melaginga turime pagrindo. Pavyzdžiui, jų knygoje minimas galvijų, avių, kupranugarių, dramblių egzistavimas tuo metu, tačiau archeologiniai kasinėjimai paneigia jų skelbiamus faktus, kad Inkų, Actekų ir Majų laikais šie gyvūnai egzistavo.

       Taip pat kalbama apie karus, kurių metu buvo kovojama metaliniais – geležiniais ir švininiais ginklais, bet ir šiuo atveju tai nepatvirtinta. Dar daugiau, nė vienas šių metalų nebuvo tuo metu Amerikoje naudojamas karo tikslams. Kaip jau minėjau, daugelį teiginių galima patvirtinti istoriniu – teisiniu metodu, daiktiniais įrodymais. Taigi Biblijoje yra užrašyti tikri istoriniai faktai, o Mormonų knyga – melas, nes nei istoriniai, nei archeologiniai, nei bibliografiniai dokumentai ar faktai nepatvirtina to, ką teigia visos mormonų legendos.

       ,,Kokie stiprūs tiesos žodžiai, o jūsų kalbos nieko neįrodo“ (ST, Jobo 6, 25). Vien mormonų postulatas, kad norėdamas pagelbėti tikėjimo broliui nuodėmėje, gali jį užmušti ir jis bus išganytas – ko vertas! Štai ant kokių stulpų laikosi mormonizmas. Ir tokie žmonės nori vadintis krikščionimis. Priminsiu, kad savo laiku mormonai dar naudojo prostitucijos formą, kuri vadinasi ,,flirty fishing“, sielų verbavimui į savo sektą.

Vien dėl to, kad kai kurių judėjimų lyderiai užsiiminėja magija – Dž. Smitą vadino ,,žiūrinčiu pro stiklą“, tokia buvo jo pravardė, – ir ateina piktosios dvasios ar ,,šviesos angelai“ Krajonai bei Moroniai. Pro krištolinį rutulį – stiklą žiūri aiškiaregiai ir kiti juodieji magai.

     *** 

      Nebestebina ir tai, kad valstybinė LTV nuolat propaguoja induizmą, okultizmą – rytiniai horoskopų skaitymai, ir panašiai. O kunigai ir vėl tyli. Koks dvasinis maras slypi už šių laidų? Atkreipsiu dėmesį, kad induistų propaguojama reinkarnacija yra priešingybė Kristaus Prisikėlimui. O kur dar NEW AGE ir begalė kitų demoniškų pasireiškimų propagavimo? Valstybinė televizija griaunanti valstybės pamatus!? Taip.

       Krišna ar Rama, tai niekada neegzistavę asmenys – indų dievukai – mitas. Vakaruose įsigalintys judėjimai, tokie kaip ,,Christian Science“ ir ,,Unity“, yra sinkretinis induizmo ir krikščioniškos erezijos derinys. Beje, neseniai buvo teisiamas ,,Scientology“ – kuriam JAV priklauso daugelio garbinama Holivudo žvaigždė Tomas Kruzas, – judėjimas Prancūzijoje. Jam gręsia milijoninės baudos.

      Ir ta pati mormonų bažnyčia su savo krikščionišku įvaizdžiu remiasi svarbiausiomis indusų sąvokomis, kaip sielos preegzistencija, daugiadievystė bei mokymas, kad galutinis žmonijos tikslas yra dievystė. Tai yra ne tik Vakarų ir mūsų visuomenės induizavimas, bet ir mūsų šalies pagrindų griovimas, dvasinių šaknų draskymas bei naikinimas.

         Joga, transcendentinė meditacija, Rytų religijos ir jų misticizmo formos, tai – pavojingos žabangos.

        Paties mormonų boso Dž. Smito galas buvo labai liūdnas, mat jį užmušė neapsikentę žmonės už jo žmogžudystes, sukčiavimą bei okultinę veiklą. Pasaulio religijų istorijoje jis dar žinomas ir kaip žmogžudys, nužudęs mažiausiai du žmones. Būtent jo mėgiamas užsiėmimas, žiūrėti pro stiklinį rutulį, kitaip sakant, kerėti, padėjo jam pagreitintai išeiti anapilin. Kerėjimas krištolinio rutulio pagalba yra aiškiaregystė – juodoji magija

       Panašus į jį buvo ir jo padėjėjas, dešinioji ranka, paleistuvis Brihamas Jangas, turėjęs 54 žmonas. Beje, jam ir priklauso jau minėtas postulatas, kad norėdamas pagelbėti broliui mormonui nuodėmėje, gali jį užmušti, ir taip jis bus išganytas. Tiesa, pats Dž. Smitas turėjo ,,tik“ 23 žmonas...

    ***

      Todėl tai – rimtas pavyzdys, kaip mes turime elgtis su antgamtiškais pasireiškimais (angelų pasirodymais). Jutos valstija (mormonų tėvynė) yra pastatyta ant melagingo pamato, o tai kad žmonės ten šypsosi, gerai gyvena ir turi ką valgyti, yra vien teisingų, biblinių Amerikos valstybės pamatų, išdava. Lietus palaisto gerus ir blogus neklausdamas ant ko lyti... 

Urantijos knyga

  

                       
  Dar vienas velniškas užkratas, prasiskverbęs į mūsų visuomenę, tai „Urantijos knyga“. Urantija, – kažkieno sugalvotas, ,,kosminis“ mūsų Žemės pavadinimas. Šią velnišką knygą 1935 metais išleido grupė kontaktuotojų, panorusių likti nežinomais. Kontaktuotojai – tai tie patys mūsų jau įvardinti mediumai – spiritistai arba mirusiųjų dvasių iššaukėjai. Ši knyga, tai žymios mistikės ir okultistės (mediumės) Jelenos Blavatskajos pasekėjų produktas, gautas bendradarbiaujant su pragaro jėgom. Pati J. Blavatskaja garsėjo ne tik mediumo sugebėjimais, bet ir lesbijietišku potraukiu! Tai rimtas perspėjimas kai kuriems mūsų visuomenėje susikūrusių grupelių nariams, sekantiems šios damos pėdomis!

 Taip pat noriu perspėti galimus ,,Urantijos knygos“ skaitytojus – chaosas ir sumaištis, tai būdingi šiai knygai požymiai. Teko kartą kalbėti su Meno Akademijos profesoriumi, bandžiusiu ją perskaityti, ir jis nusiskundė neigiamu šios knygos poveikiu protui. O kas yra sumaišties autorius (Jono 10, 10), to matyt, aiškinti nereikia…

Kai kas Lietuvoje domisi, kaip atsirado neonacistinės grupuotės, atvirai demonstruojančios savo agresyvumą, užpuldinėdamos pavienius kitos rasės asmenis. Jei mieste yra draugijos propaguojančios tokias idėjas, kaip J. Blavatskajos teosofinė kūrinijos teorija, tapatinanti dabartinę mūsų ,,šakninę rasę“ kaip penktąją iš septynių – arijų rase – kuri išsivystė iš ketvirtosios, ,,žinomos“ kaip atlantų rasė, – tai tų grupelių susirinkimai ir tampa ta vieta, pritraukiančia panašaus pobūdžio dvasias, kurios yra pavojingesnės už kiaulių gripo bacilas!
  Būtent J. Blavatskajos teosofiniai teiginiai apie arijų rasinį pranašumą ir žydų religijos ,,netinkamumą“ tapo geru masalu nacizmui! Brangieji, rasizmas, – tai demoniškų jėgų pastatyta bendruomeninė tvirtovė žmonių protuose, kad sunaikintų sąžinę, gailestingumą ir Dievo mums suteiktą galimybę vertinti vienas kitą!
  O kiek mūsų numanome, kad rasizmas ir nacionalizmas, tai dvasinės homoseksualizmo šaknys? Elitarizmas arba užsisklendimas inicijuotųjų rateliuose taip pat veda į „žydrą“ pasaulį!
  Beje, J. Blavatskaja savo knygose viena pirmųjų pradėjo naudoti ezoterinius simbolius, kurių tarpe yra trikampiai ir svastikos. Rasizmo demonai noriai naudoja panašios rūšies simbolius, – šie elementai yra sudėtinė dalis tos terpės, kurioje jie itin gerai jaučiasi. Garbinantys žmonių veiksmai bei perdėtas dėmesys demonus maitina, nuo ko jie pučiasi ir įgauna jėgų. Dėl to kai kurioms mūsų šalies partijoms ypač derėtų atkreipti dėmesį į savo simboliką! 
  Kas pilama ant galvos, tas nuteka ir ant viso kūno... Argi medis, turėdamas tokias šaknis, gali vesti gerus vaisius?.. 
  Mes, krikščionys turime garbinti vien tik Jėzų Kristų. Kai būdami bažnyčios susirinkime garbiname mūsų Viešpatį, sukuriame garbinimo atmosferą, į kurią ateina Jėzus ir pradeda vykti ženklai ir stebuklai! Juk niekas kitas neateis iš Dangaus antrą kartą, tik Jėzus Kristus, tai ir garbinkime vien tik Jį, o ne dar kažką. Jeigu mes Lietuvoje garbintume tik Viešpatį Jėzų, jau dabar turėtume savo šalyje Dievo Karalystę! 
  O ,,Urantijos" galimiems skaitytojams patarimas būtų toks: ,,...Dvasia aiškiai sako, kad paskutiniaisiais  laikais kai kurie atsitrauks nuo tikėjimo, pasidavę klaidinančioms dvasioms ir demonų mokymams..." 1 Timotiejui 4, 1). 
  ,,Kai kurie'', tai ne šiaip žmonės iš gatvės, ne, tai tikintieji Kristumi, išrinktieji ir pašaukti Jam tarnauti. Bet... Arba buvo įžeisti, todėl prarado meilę, be to ir asmeniniai charakterio bruožai, tokie kaip išdidumas ir puikybė (pamokymų nepriėmimas), užsisklendimas ir t. t. privedė prie tokių pasirinkimų, kaip knaisiojimasis  po ,,Urantijos knygą'', ,,Anastasijos" šamaninius labirintus,  Kastanedos, J. Blavatskajos teorijas. Daugelis dar ir dabar surišti Sergejaus Lazarevo okultinių svaičiojimų, persipynusių su New Age judėjimo teiginiais...
   Visų prieš tai mano išvardintų autorių kūrybos propaguotojai dažniausiai siekia  vien tik pelno – pinigų iš lengvatikių.
   Šių autorių mokymai ir jų knygos yra dvasiniai nuodai, o visas jų  ,,mokslas'', tai paprasčiausia ezoterika arba okultizmas. O okultizmas yra nepaklusnumas Dievo Žodžiui  arba  magija – burtininkavimas: ,,Nepaklusnumas yra kaip žyniavimo nuodėmė ir užsisipyrimas yra kaip stabmeldystė...'' (1 Samuelio 15, 23). 
     *** 
   Su Urantijos mokymo skelbėjais  vienas toks smalsuolis (vardas žinomas) pirmą kartą susidūrė dar gyvendamas Lietuvoje. Prieš tris metus jis išvyko į Londoną ir kartais nugirsdavo, jog ir čia veikia urantiečių grupelė. Praeitą vasarą grįžęs atostogų į Lietuvą, jis susigundė nuvykti į urantiečių suvažiavimą, kuris vyko vienoje kaimo sodyboje. „Vieta labai graži – dalinasi jis – ir ta stovykla man padarė neblogą įspūdį. Praėjo gražiai, – jie sakė, kad atskrenda kažkokios gyvybės, mus stebi, rodė nuotraukas su tokiais taškiukais, sakydami, kad tai angelai ir jie dalyvauja mūsų gyvenime. Iš ryto paskaitos, pokalbiai, vakare renginiai. Susirinko apie 170 žmonių, maždaug pusė iš Latvijos ir gal 15 lietuvių iš Londono.“ 

    Apmulkinti, apkvailinti žmonės... ,

   ,,...Po suvažiavimo pradėjo skaityti ,,Urantijos knygą'', kurioje esą išdėstytos pagrindinės tiesos apie gyvenimą ir kosmosą, bet jam tie tekstai pasirodė sunkiai suprantami. „Kai dvasinę literatūrą skaitai, randi kažkokį ryšį su tuo, kas ten teigiama, o čia – marazmai“ – sakė jis.  

     *** 

   Angliškai Urantijos knyga buvo atspausdinta 1955 metais ir netrukus išversta į suomių, ispanų, prancūzų kalbas. Knygą sudaro keturios dalys, kurių paskutinė išskirtinai skirta Jėzui Kristui – jis vadinamas ketvirtuoju epochiniu įvykiu žmonijos istorijoje. Urantijos knygos pasirodymas yra ,,penktasis toks įvykis''. 

    ,,Mūsų pasaulis'', – pasak UK – yra vienas iš 10 milijonų apgyvendintų pasaulių. Dievas yra Visatos kūrėjas ir universalus Tėvas, visa ko šaltinis. Jis veikia kartu su kitomis dievybėmis, kurios sudaro tris trejybes. Knygoje pasakojamas pasaulio atsiradimas nesutampa nei su bibliniu, nei su darviniškuoju. Žemesnieji gyviai išsivystė į žmogų, o žmogus turi išsivystyti į dvasinę būtybę. Kiekviename žmoguje veikia dieviškoji dvasia, kuri kreipia mūsų evoliuciją aukštyn. Neigiama prigimtinė nuodėmė ir kartu atpirkimo poreikis. Jėzus aprašomas kaip septintoji Dievo sūnaus Nebadono inkarnacija. Prieš savo viešąją misiją Jėzus keliavo po Indiją. Jis mirė ant kryžiaus ir buvo prikeltas morontiniame kūne (kažkas tarpinio tarp dvasinio ir materialaus būvio).

   ,,Urantijos knygos'' genezė ir jos pretenzijos panašios į kitų XIX ir XX a. privačių apreiškimų pobūdį (pvz., Visariono, Moono, Josepho Smito, Eugenio Siraguso tekstai). Paprastai šiuos tekstus rašantys asmenys sako, jog jie girdi diktuojantį balsą, įsakmiai reikalaujantį užrašyti apreiškimą. 
    ,,Urantijos knyga'' išsiskiria tuo, jog yra kiek panaši į mokslinę fantastinę literatūrą; jos idėjos neabejotinai darė įtakos įvairiems UFO kultams ir New Age sąjūdžio adeptams. 

      ***

    Nors pati knyga teigia, kad yra dvasinių būtybių apreiškimas žmonijai, – knygos kilmė labai žemiška ir  jos atsiradimas yra neabejotinai šėtoniškos fantazijos  vaisius, kurio ragavimas neabejotinai nuvęs kiekvieną į vis didesnius klystkelius ir galiausiai į mirtį – fizinę, o paskui ir dvasinę (A+A).